Nebūtos žiemos pabaigtuvės
Rodos dar prieš dešimtmetį sniege žaidėm ir voliojomės, smaginomės ant pašikniukų nuo kalnelių. Dabar vaikai gaudo kiekvieną progą vos tik pasirodo lopinėlis sniego. Bet svarbu, kad žino, kas tas besmegenis, dar šiek tiek snaiges mato, na ir gniūžtę nusilipdo iš nedidelio kiekio sniego. Natūralumas po truputį nyksta visakame. Sniego mašinos smagina kalnuose, spausdintuvai sintetinius mėsos pakaitalus gamina, miškai nyksta su visa augmenija ir gyvūnija. Enciklopediją pasiėmę vaikui rodom paveikslėlį užuot ėję į mišką pasivaikščioti. 
Kaip vaikai auga, kuom juos maitinam, kaip #laviname? Atsiminimais apie buvusius laikus ar pažadais, kad greit bus kitaip? Juk sakome:
Žiema bus kitąmet, nes visada taip būna. Kotletai bus natūralūs, nes grįžta iš Anglijos emigrantai, kurie Lietuvoje augins galvijus ir kiaules. Globalus atšilimas pasibaigs, nes daugėja važinėjančių elektriniais automobiliais?
Ar tuo tikime tiki pats, ar mes patys tuo tikime, ar tik vaikams kalbame ir aiškiname kaip turėtų ir kaip reikėtų. Bendraujame tam, kad įsivaizduotume gerą šeimos laiko praleidimo pokalbį. Dažnai tie pokalbiai šeimoje neužfiksuojami ilgalaikėje atmintyje, nes kiekvienas puola prie savo mobilaus telefono ir įsijungia į kitas komunikacijų grupes, o aptarti įvykiai ir sutarimai jau palieka praeityje.
Atsitiktinumų nebūna. Yra teisybė ir žmogaus vertybės. Tik kartu susėdus vakare prie arbatos puodelio galime sekti #dainospasakas, dainuoti savaip interpretuojamas dainas. Jaustis natūraliai ir laimingai. Be telefono, be televizoriaus - tik akis į akį su vaikais, tėvais, seneliais. Kiek ištversime? Čia jau kitas klausimas. Bandyti verta. Būkime savimi.
Inga Gučienė www.ingoskuriniai.lt
Komentarai
Rašyti komentarą